Toli toli, Ramiajame vandenyne netoli Australijos pūpso salos pavadinimu Naujoji Zelandija. Kiek toli? Na kokių 16 valandų skrydžio nuotoliu nuo Jungtinių Arabų Emyratų. Iš pradžių sustojame nakvinai Sidnėjuje, tada į Kraistčerčą parai, atgal paskutinei nakvynei į Sidnėjų ir tada į Dubajų. Visa kelionė trunka apie šešias dienas ir yra labai varginanti, geriausia kažkuriame mieste labai išsimiegoti, kad visiškai nenuvargti ir pasikrauti jėgų tęsti kelionę. Per vieną mėnesį turėjau dvi tokias keliones tad nuovargis labai pasijautė. Jei neturiu didelių planų lankyti įžymias vietas, tai tokiose ilgose kelionėse pirmenybę teikiu savo sveikatai ir vengiu laiko juostų skirtumo, t.y. kad ir kas už lango šviestų - mėnulis ar saulė, miegu Dubajaus nakties laiku. Po tokios ilgos kelionės, turėjusi tik kelias nemiegotas naktis, parskridus atgal į Dubajų greičiau grįžtu prie įprasto miego rėžimo ir nejaučiu tokio didelio išsekimo.
Per dvi paskutines keliones vieną pramiegojau Zelandijoje, o kitą kartą prisiverčiau išlįsti į miestą. Nedidelis, kelių aukštų mūsų viešbutukas Kraistčerče yra šalia parko ir botanikos sodo, netoli miesto centro. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu viešbučiuose tai, kad atsidaro langai kambariuose. Taip ir miegojau su pravertais langais, kvėpuodama vėsiu rudenišku oru kovo mėnesį, kai kitame pasaulio gale buvo pavasaris, aišku, visokių vabalų tuo tarpu priskrido manęs apžiūrėti, bet amžinąją atilsį jiems. Taip pat šiame viešbutyje mus pasitinka ypač svetingai - gauname šviežiai keptų sausainių :)
Nors ir buvo vasaros pabaiga, bet dar spėjau pamatyti žydinčių gėlių botanikos sode, o jau kaip skaniai ir įvairiai visos rožės kvepėjo, o jau medžių aukštumas! Besigrožint aplinka vienas vietinis pakalbino, tai susidarė įspūdis, kad liūdnoka čia gyventi, dažniausiai būna vėsu ir debesuota, vis dėl to Naujoji Zelandija yra salynas, toli nuo likusio pasaulio, tad gyvenimas čia ramus. Gamtos peizažai nerealūs, kiek kalnų, kiek žalumos! Po botanikos sodo pasivaikščiojau mieste, kur ne kur buvo praeiviai, pavieniai meno kūriniai ir po žemės drebėjimo griūvanti bažnytėlė.
Pamenu, tą kelionę sirgau, bet vadavausi pati gerdama visokius vaistus, net medaus gerus du puodelius suvalgiau, kad tik imunitetas stiprėtų ir nustotų gerklė skaudėti. Nepagalvojau tuomet, kad geriausia buvo ilsėtis viešbuty, o ne po kalnus vaikščioti. Bet kad jau atsitrenkiau tokį galą iki Zelandijos, tad norėjau nuveikti ką įdomesnio - užsikėliau ant apžvalginio kalno. Aišku, ausys užkrito nuo didelio slėgių skirtumo, bet daugiau jau ir nepablogėjo, suskraidžiau visą kelionę ir kažkuriam skrydy tas ausis atleido :) Šiaip ar taip peizažai buvo verti rizikos. Nežinau kuo, bet kalnai mane labai žavi, ar tai atsiveriantys vaizdai, ar tas aukščio pajutimas taip traukia būti ant kalnų.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/vHA7JtzdK1QBg23a7
