Tai jau tikrai, kad Indija - kontrastų kraštas. Šiame mieste buvau porą kartų. Pirmąjį - nakvojome prabangiausiame matytame viešbutyje, vos ne rūmuose. Marmuras, didžiulės erdvės, kambarys valdomas planšetiniu kompiuteriu. Vos išėjus iš viešbučio - skurdas gatvėje. Žinant, kad Indija turi daug įtakingų milijardierių ir kad valdžia nesirūpina vargšais, apima dvejopos mintys - gaila vargstančių, tačiau tokia yra šios šalies "virtuvė" ir kiekviena šalis turi savų bėdų. Tad viešėdama čia tik parą laiko nesigilinu į matomas skaudžiai įsišaknijusias bėdas, ne turisto dalia pagerinti šią situaciją. Verčiau įsilieju į mažą turgavietę ir stebiu, kaip slenka vietinių gyvenimas.
Grįžtant atgal į Dubajų skrydžio metu kūrėme palinkėjimų atvirutę vienam iš kapitonų, kuris baigė darbą mūsų oro linijoje.
Antrąjį kartą apsistojome kitame viešbutyje, čiut čiut "prastesniame", kur didžiąją laiko dalį pramiegojau. Pro savo kambario langą mačiau vestuvių eiseną, gretimų namų kaimynai jautėsi dalyvaujantys vestuvėse, šokdami savo balkonuose. Jaunajam su karieta nuvažiavus ir eisenai dingus iš akiračio persikėliau į stogo terasą vakarienės prie knygos "Kas paėmė mano sūrį". Prašiau padavėjos parekomenduoti ką nors vietinio ir ne aštraus. Taip ji padarė ir aš užsisakiau. Pati patvirtino, jog pasakys virėjui pamažinti aštrių prieskonių. Valgant pirmąjį patiekalą - padaže keptus žiedinius kopūstus, kūnas iškart sureagavo į man netradicinį aštrumą. Nosis pasileido bėgti, akys ašaroja, gerklė ir lūpos dega, skrandis sunkėja, muša prakaitas, o aš ištvermingai kandu vieną žiedinį kopūstą ir tuoj pat jį užkandu kitu mažiau aštriu patiekalu. Esu valgiusi ir aštriau, galvojau sau pūsdama nosį ir malšindama gaisrą skrandyje saldžiomis sultimis. Padavėjai paklausus, kaip skonis, nemeluoju - aštriau, nei tikėjausi. Ji pasiūlė ir mane įkalbėjo perdaryti patiekalą, dar kartą pasakius šefui nedėti tų aštrių prieskonių. Antras dublis buvo žymiai sėkmingesnis ir pagaliau galėjau daugiau mėgautis skoniu ir mažiau galvoti apie savo skrandį - skaudės jis ar ne po šito maisto.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/3KpsKuHno7DFaJ5k1
2018 m. gegužės 11 d., penktadienis
2018 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis
Jogos atostogos
Šios atostogos buvo spontaniškos. Turėdama 5 laisvas dienas nusprendžiau, kad noriu ramybės žalumoje, tad poilsis Tailande atrodė pats tas. Kurortas, kurį išsirinkau, specializuojasi į ramų poilsį - detoksikaciją, jogą, veganišką mitybą. Iš pradžių galvojau, kad būsiu visą tą laiką alkana, tai prieš kelionę prigriebiau kelis šokoladinius batonėlius (lyg jie būtų mane iš bado išvadavę), kuriuos iškart ir suvalgiau pakeliui iš oro uostą į kurortą.
Dienotvarkė buvo labai intensyvi, kėlėmės 7 val. ryto, iškart joga, po to pertraukėlė ir pusryčiai. Visada maniau, kad esu žmogus, negalintis pradėti dienos be pusryčių. Pati nustebau, kaip atsikėlus anksti ryte sugebėjau atlikti jogą ir tik tada eiti pusryčiauti. Ir nenumiriau. Kiekvieną dieną gaudavome kokoso vandens ir pasirinktų trintų vaisių sulčių. Maistas buvo veganiškas ir gan nedidelėmis porcijomis, bet tris kartus per dieną ir mano nuostabai - man užteko. Iš tikro, tai maistas buvo labai skanus!
Čia išbandžiau turbūt visas jogos rūšis, vienos labiau patiko nei kitos, taip pat šokom zumbą ir pirmą kartą bandžiau medituoti (man atrodo, kad pradėjau miegoti ir sapnuoti, nes labai patogiai ant žemės gulėjau). Taip pat šioje, stovykloje turėjau sesiją, vadinamą Reiki gydymu. Buvau apie tai girdėjusi, bet tiksliai nežinojau, kas tai per daiktas. Seansas truko apie valandą laiko ir savo nuostabai išgirdau labai daug dalykų ir įvykių, kurie tūnojo giliai viduje ir yra susiję su mano savijauta ir pasirinkimais. Vieni žmonės gali netikėti tokiais dalykais, bet tai nėra "būrimas kortomis", kai pasakoma, kad turėsi du vaikus, gerą darbą ir keliausi. Seansas buvo tikrai apie mano esybę su tiksliom įžvalgom ir pati nustebau radusi sąsajų tarp, atrodytų, skirtingų gyvenimo įvykių.
Taip pat turėjom žarnyno valymo procedūrą, įvairių masažų (tarp jų ir karštomis taurelėmis), rytais kalbėdavom apie sveiką gyvenseną, o vakarais žiūrėdavom filmus apie sveiką mitybą. Kurorte buvo ir sporto salė, bet man užteko ir jogos užsiėmimų kūno lavinimui, taip pat pirtis su lediniu baseinu. Per visą tą laiką net neįsijungiau televizoriaus, mėgavausi ramybe ir tai, kas natūralu, paprasta ir tikra. Netoli kurorto buvo paplūdimys, vieną dieną susigundžiau ten nueiti, bet taip smarkiai lijo, kad ir likau jo nemačiusi. Iš tikro, tai 80% laiko lijo, naktimis ir dienomis, bet man tas ir patiko. Kol gyvenu ten, kur saulė kaitina didžiąją laiko dalį, pasiilgstu vasariško lietaus, to gaivaus kvapo lietui nurimus.
Šita kelionė įvyko pačiu palankiausiu metu ir labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, kad atsidūriau būtent ten. Joga susidomėjau pusmetį prieš šias atostogas, kai kolegė stiuardesė pakvietė į jos vykdomą seansą miesto parke. Nuo tada pradėjau savarankiškai užsiiminėti joga. Grįžusi po jogos stovyklos, susidomėjau meditacija ir retsykiais bandydavau medituoti, kas pastūmėjo meditacijos stovyklai po ne pilnų metų. Ta stovykla buvo sunki, bet ištvėriau ir gavau neįkainojamos patirties.
Kelios foto iš Tailando kurorto:
2018 m. gegužės 9 d., trečiadienis
Brazilija - Rio De Ženeiras/Argentina - Buenos Airės
Visi Emiratų oro linijų stiuardai nori šitos kelionės ir tai gali užtrukti kelis metus bandant ją gauti. Bent jau taip nutiko man, kad po trijų metų skraidymo pirmą kartą galėjau skristi į Braziliją ir Argentiną, tad žiauriai apsidžiaugiau. Kai pradėjau skraidyti Emiratais susidariau sąrašą vietų, kur būtinai noriu nuskristi ir išbraukus šią kelionę kaip įvykdytą supratau, kad padariau, ką norėjau, ir galiu ramiai nustoti skraidyti. Bet skraidyti dar nenustojau, kartoju tas keliones, kurios man pačios mėgstamiausios ir vis dar atsiranda vietų, į kurias skrendu pirmą kartą.
Pamenu, kad pirmą kartą gavau dvi šitas keliones per vieną mėnesį, kas labai retai pasitaiko, tačiau po vieno skrydžio antrąjį apsikeičiau ir ten nebeskridau. Labai gera kelionė, bet du kartus per mėnesį tai yra fiziškai labai sudėtinga. Kai tiek visur vaikštai, domiesi, dalyvauji ir tyrinėji, tai labai mažai lieka laiko poilsiui prieš darbo skrydžius. Skrydžiai tarp Rio ir Buenos Airės trunka tik apie 3 val., tačiau darbo valandų susideda daugiau plius yra dirbama naktimis (Dubajaus laiku). Kelionės vidury, pasiekus galutinį tašką - Argentiną, pradedu jausti nuovargį. Atskridus į Braziliją vėl lekiam tyrinėti miesto ir grįžus į viešbutį turiu 3 val. iki tol, kol reikės keltis ir ruoštis skrydžiui atgal į Dubajų. Guliu lovoje visa pilna įspūdžių, bet išsekusi ir galvoju - kodėl aš taip darau sau?! Kodėl neskrendu atostogauti, o vietoj to, save alinu didžiuliu apetitu aprėpti kiek galima daugiau per trumpą laiką tarp skrydžių. Tada dar labiau jaučiu emocinį ir fizinį nuovargį ir galvoju: durne, eik miegoti, beliko 2 val. 48 min. miegui prieš 14 val. skrydį į Dubajų.
Per pirmąją kelionę Argentinoje išvaikščiojome pagrindines turistines vietoves. Vietiniai buvo labai malonūs, perspėdami mane prižiūrėti savo kamerą, nes yra labai daug vagių. Brazilijoje taip pat - teko ypač rūpintis savo daiktais ir būti tik turistinėse vietose, nes nusikalstamumas ten irgi didelis. Rio De Ženeire kilom į apžvalginį kalną, lipom žymiaisiais laiptais, matėm, kur prasideda Rio karnavalo eisena ir kolegės bandė vietinius kostiumus, iš saugaus atstumo matėm žymųjį lūšnynų kvartalą kalno papėdėje, kur yra didžiulis nusikalstamumas. Taip pat norėjome pamatyti Kristaus statulą ant kalno, bet ji taip aukštai, kad tą dieną buvo labai debesuota, tad ji buvo apgaubta debesies ir nieko nesimatė.
Antrą kartą čia skridau po metų ir Argentinoje susitikau su drauge, su kuria susipažinau Dubajuje. Po 3 m. skraidymo ji grįžo į Argentiną baigti mokslų ir šiuo metu planuoja persikelti gyventi į Japoniją. Ji aprodė man vietas, kur viena nedrįsčiau eiti šiame mieste ir kas dar buvo nematyta mano pirmo vizito metu. Net man vaikštant su vietine, ji perspėjo dėl nesaugių rajonų, kur geriau nepritraukti bereikalingo dėmesio ir nepasirodyti, kad aš esu turistė, tad kai kurias miesto dalis praėjome nekalbėdamos. Turistai tiek nemato, kiek tik tikrieji vietiniai gali parodyti kasdienio gyvenimo. Taip pat skraidyti yra dar smagiau, kai gali sutikti seniai matytus draugus.
Antrą kartą būnant Brazilijoje netikėtai pasirašiau ekstremaliems potyriams pati apie tai net nesvajojusi. Žinojau, kad stiuardai čia šokinėja nuo kalnų, bet pačiai per baisiai atrodė ir apie tai nesvarsčiau. Tada kolegė pasiūlė tai padaryti, nes reikėjo minimalaus skaičiaus žmonių šiai avantiūrai įvykti ir nusprendžiau - kodėl gi ne, jei visi tai daro, tai yra įmanoma. Nuvykus į vietą ir pamačius kalno didumą, vienas stiuardas persigalvojo ir nebesiryžo. Užvažiavus į tą kalną ir pamačius viską iš viršaus ir platformą, nuo kurios reiks šokti, atėmė žadą. Stebėjus kitus, kol jie šokinėja, susidarė įspūdis, kaip čia viskas bus, tad laukėm savo eilės. Svarbiausia - pradedant bėgti nuo kalno žiūrėti į tolį, į horizontą, o ne žemyn. Taip ir padariau. Ir dar daryčiau :) Nerealus jausmas, kai sklandai tokiame aukštyje gaudydamas vėją. Baisiausia buvo pats šuolis, vėliau - kaifas, atsipalaidavimas ir mėgavimasis vaizdu.
Argentina
https://photos.app.goo.gl/oafhMTzKDtkmNf5g7
Brazilija
https://photos.app.goo.gl/i7PAuGfxZL8Y3gEe6
Pamenu, kad pirmą kartą gavau dvi šitas keliones per vieną mėnesį, kas labai retai pasitaiko, tačiau po vieno skrydžio antrąjį apsikeičiau ir ten nebeskridau. Labai gera kelionė, bet du kartus per mėnesį tai yra fiziškai labai sudėtinga. Kai tiek visur vaikštai, domiesi, dalyvauji ir tyrinėji, tai labai mažai lieka laiko poilsiui prieš darbo skrydžius. Skrydžiai tarp Rio ir Buenos Airės trunka tik apie 3 val., tačiau darbo valandų susideda daugiau plius yra dirbama naktimis (Dubajaus laiku). Kelionės vidury, pasiekus galutinį tašką - Argentiną, pradedu jausti nuovargį. Atskridus į Braziliją vėl lekiam tyrinėti miesto ir grįžus į viešbutį turiu 3 val. iki tol, kol reikės keltis ir ruoštis skrydžiui atgal į Dubajų. Guliu lovoje visa pilna įspūdžių, bet išsekusi ir galvoju - kodėl aš taip darau sau?! Kodėl neskrendu atostogauti, o vietoj to, save alinu didžiuliu apetitu aprėpti kiek galima daugiau per trumpą laiką tarp skrydžių. Tada dar labiau jaučiu emocinį ir fizinį nuovargį ir galvoju: durne, eik miegoti, beliko 2 val. 48 min. miegui prieš 14 val. skrydį į Dubajų.
Per pirmąją kelionę Argentinoje išvaikščiojome pagrindines turistines vietoves. Vietiniai buvo labai malonūs, perspėdami mane prižiūrėti savo kamerą, nes yra labai daug vagių. Brazilijoje taip pat - teko ypač rūpintis savo daiktais ir būti tik turistinėse vietose, nes nusikalstamumas ten irgi didelis. Rio De Ženeire kilom į apžvalginį kalną, lipom žymiaisiais laiptais, matėm, kur prasideda Rio karnavalo eisena ir kolegės bandė vietinius kostiumus, iš saugaus atstumo matėm žymųjį lūšnynų kvartalą kalno papėdėje, kur yra didžiulis nusikalstamumas. Taip pat norėjome pamatyti Kristaus statulą ant kalno, bet ji taip aukštai, kad tą dieną buvo labai debesuota, tad ji buvo apgaubta debesies ir nieko nesimatė.
Antrą kartą čia skridau po metų ir Argentinoje susitikau su drauge, su kuria susipažinau Dubajuje. Po 3 m. skraidymo ji grįžo į Argentiną baigti mokslų ir šiuo metu planuoja persikelti gyventi į Japoniją. Ji aprodė man vietas, kur viena nedrįsčiau eiti šiame mieste ir kas dar buvo nematyta mano pirmo vizito metu. Net man vaikštant su vietine, ji perspėjo dėl nesaugių rajonų, kur geriau nepritraukti bereikalingo dėmesio ir nepasirodyti, kad aš esu turistė, tad kai kurias miesto dalis praėjome nekalbėdamos. Turistai tiek nemato, kiek tik tikrieji vietiniai gali parodyti kasdienio gyvenimo. Taip pat skraidyti yra dar smagiau, kai gali sutikti seniai matytus draugus.
Antrą kartą būnant Brazilijoje netikėtai pasirašiau ekstremaliems potyriams pati apie tai net nesvajojusi. Žinojau, kad stiuardai čia šokinėja nuo kalnų, bet pačiai per baisiai atrodė ir apie tai nesvarsčiau. Tada kolegė pasiūlė tai padaryti, nes reikėjo minimalaus skaičiaus žmonių šiai avantiūrai įvykti ir nusprendžiau - kodėl gi ne, jei visi tai daro, tai yra įmanoma. Nuvykus į vietą ir pamačius kalno didumą, vienas stiuardas persigalvojo ir nebesiryžo. Užvažiavus į tą kalną ir pamačius viską iš viršaus ir platformą, nuo kurios reiks šokti, atėmė žadą. Stebėjus kitus, kol jie šokinėja, susidarė įspūdis, kaip čia viskas bus, tad laukėm savo eilės. Svarbiausia - pradedant bėgti nuo kalno žiūrėti į tolį, į horizontą, o ne žemyn. Taip ir padariau. Ir dar daryčiau :) Nerealus jausmas, kai sklandai tokiame aukštyje gaudydamas vėją. Baisiausia buvo pats šuolis, vėliau - kaifas, atsipalaidavimas ir mėgavimasis vaizdu.
Argentina
https://photos.app.goo.gl/oafhMTzKDtkmNf5g7
Brazilija
https://photos.app.goo.gl/i7PAuGfxZL8Y3gEe6
Šveicarija - Ženeva
Ruduo - mano mėgstamiausias metų laikas, kai po karštos ir pilnos nuotykių vasaros pamažėle ateina vėsuma ir gamta pereina nuo žalios į oranžinę spalvą. Gera gyventi ten, kur visuomet šilta, bet man metų sezono kaita turi kažką artimo žmogaus esybei. Aš kaifuoju rudenišku oru. O taip ir pasisekė man dvi dienas praleisti Šveicarijoje prieš Kalėdinio sezono įkarštį.
Pačioje Ženevoje esu buvusi kelis kartus ir miestas nuostabus. Transportas ir keliavimas pačioje šalyje brangokas, bet padaryti tai vieną kartą per rudenį įkandama. Pirmą dieną slampinėjau po miesto centrinę dalį, radau vietinių macaroon'ių, kuriuos nelabai sėkmingai bandžiau vežti į Lietuvą (ne, nesuvalgiau, tiesiog dideli trupiniai tepasiekė namus). Pats miestas šalia ežero, kur susijungia upės, o fontanas tame ežere turbūt didžiausias miesto simbolis. Viena kolegė parekomendavo ir ėjau žiūrėti upių sandūros. Nuostabus gamtos jėgos pajutimas, kai matai tą ištisinę vandens srovę, kuri niekada nenustoja ir taip pat gali brėžti liniją ant vandens, kur tos upės jungiasi.
Antrą dieną sėdau į traukinį ir palei ežerą važiavau iki kito miesto (Montreux), kur netyčia sužinojau, kad ten grupė Queen turėjo savo įrašų studiją ir ramiai nuo viešumos gyveno Fredis Merkiuris. Mažas ir jaukus miestukas, apgulęs kalną ir ežero pakrantę, kur žmonės nešneka angliškai. Didžiausias įspūdis buvo grupės įrašų studija, kai pagalvoji, kad šioje erdvėje didelę laiko dalį praleido talentingas ir garsus žmogus, tai suteikia pasitenkinimo, kad ir paprasti žmonės gali prisiliesti prie dalelės istorijos. Ten pat pamačiau originalių ranka rašytų dainų tekstų, sužinojau daugiau detalių apie grupę ir tai, kad vienas grupės albumas netgi pasipuošęs šio ežero nuotrauka.
Tai tokią rudenišką ir muzikingą pamačiau Šveicariją:
https://photos.app.goo.gl/vEdkUci2nutGWEc99
Pačioje Ženevoje esu buvusi kelis kartus ir miestas nuostabus. Transportas ir keliavimas pačioje šalyje brangokas, bet padaryti tai vieną kartą per rudenį įkandama. Pirmą dieną slampinėjau po miesto centrinę dalį, radau vietinių macaroon'ių, kuriuos nelabai sėkmingai bandžiau vežti į Lietuvą (ne, nesuvalgiau, tiesiog dideli trupiniai tepasiekė namus). Pats miestas šalia ežero, kur susijungia upės, o fontanas tame ežere turbūt didžiausias miesto simbolis. Viena kolegė parekomendavo ir ėjau žiūrėti upių sandūros. Nuostabus gamtos jėgos pajutimas, kai matai tą ištisinę vandens srovę, kuri niekada nenustoja ir taip pat gali brėžti liniją ant vandens, kur tos upės jungiasi.
Antrą dieną sėdau į traukinį ir palei ežerą važiavau iki kito miesto (Montreux), kur netyčia sužinojau, kad ten grupė Queen turėjo savo įrašų studiją ir ramiai nuo viešumos gyveno Fredis Merkiuris. Mažas ir jaukus miestukas, apgulęs kalną ir ežero pakrantę, kur žmonės nešneka angliškai. Didžiausias įspūdis buvo grupės įrašų studija, kai pagalvoji, kad šioje erdvėje didelę laiko dalį praleido talentingas ir garsus žmogus, tai suteikia pasitenkinimo, kad ir paprasti žmonės gali prisiliesti prie dalelės istorijos. Ten pat pamačiau originalių ranka rašytų dainų tekstų, sužinojau daugiau detalių apie grupę ir tai, kad vienas grupės albumas netgi pasipuošęs šio ežero nuotrauka.
Tai tokią rudenišką ir muzikingą pamačiau Šveicariją:
https://photos.app.goo.gl/vEdkUci2nutGWEc99
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)