Europos miestai niekada nenuvils - architektūros didybė, istorija ir kultūra. Lionas - vienas iš miestų, į kurį sunku gauti skrydį, tad buvau tik vieną kartą. Paryžius labai sunkus skrydis, tad skrydis į Lioną nustebino iš gerosios pusės. Ne paslaptis, kad prancūzų keleiviai ir įgula turi tam tikrą stereotipą mūsų kompanijoje.
Papusryčiavusi viešbutyje susiruošiu turistinei mini kelionei. Pasiimu fotoaparatą ir tašę ant ratukų - gi reikės vyną iš miesto parsitempti iki viešbučio, tai kad rankos nenutįstų, vežuosi tą tašę su savim po turistines vietas. Paklausiu viešbučio darbuotojo rekomendacijų, ir stipriu prancūzišku akcentu jis papasakoja kas labiausiai lankytina ir papaišo ant žemėlapio kaip iki senamiesčio nusigauti. Pagiriu, kad jis turi labai mielą akcentą. Žmogus visai nesureaguoja. OK.
Blaškausi sau po senamiestį, užlipu kalnu, ant kurio yra kažkokios buvusios žymios moters namai ir bažnyčia, nuo kurios atsiveria panorama į miestą. Besileidžiant į apačią randu aikštės griuvėsius, kur senovėje vykdavo pasirodymai. Besileidžiant kalnu į senamiestį prasideda tipinės senamiesčiui siauros vingiuotos gatvės su savo unikaliomis parduotuvėmis ir restoranais. Randu maisto prekių parduotuvę, pasiimu sūrio ir vyno ir laiminga grįžtu į viešbutį ilsėtis skrydžiui. Mini apsilankymas Lione užskaitytas.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/QwnfeNxtMvhvnNhh6
2018 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis
Kinija - Jinčuanas
Turime tokią kelionę - nuskrendame į Jinčuaną, pabūname dieną, kitą rytą nuskrendame pirmyn atgal iki kito miesto ir grįžę praleidžiame dar dvi dienas. Skrydis gan lengvas, retai kada prisirenka pilna žmonių, tad relaksuojame. Turėjome keistą vyr. stiuardą, kuris neturėjo vadovavimo įgūdžių ir niekas jo nemėgo. Grįžtant į Dubajų mums padarė lėktuvo saugumo žinių patikrinimą. Pirmą ir tikiuosi paskutinį kartą mano karjeroje. Visi atsakėme į jo užduotus klausimus, bet taip jis tik susikūrė dar didesnį barjerą tarp savęs ir įgulos.
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Kinija - Pekinas
Kai skridome, kapitonas pranešė, kad esame virš Everesto kalno, tad griebiau fotoaparatą ir nulėkiau į jų kabiną. Aukštokas kalnas :) labai gerai matosi pro lėktuvo langą.
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
2018 m. liepos 12 d., ketvirtadienis
Naujoji Zelandija - Kraistčerčas
Toli toli, Ramiajame vandenyne netoli Australijos pūpso salos pavadinimu Naujoji Zelandija. Kiek toli? Na kokių 16 valandų skrydžio nuotoliu nuo Jungtinių Arabų Emyratų. Iš pradžių sustojame nakvinai Sidnėjuje, tada į Kraistčerčą parai, atgal paskutinei nakvynei į Sidnėjų ir tada į Dubajų. Visa kelionė trunka apie šešias dienas ir yra labai varginanti, geriausia kažkuriame mieste labai išsimiegoti, kad visiškai nenuvargti ir pasikrauti jėgų tęsti kelionę. Per vieną mėnesį turėjau dvi tokias keliones tad nuovargis labai pasijautė. Jei neturiu didelių planų lankyti įžymias vietas, tai tokiose ilgose kelionėse pirmenybę teikiu savo sveikatai ir vengiu laiko juostų skirtumo, t.y. kad ir kas už lango šviestų - mėnulis ar saulė, miegu Dubajaus nakties laiku. Po tokios ilgos kelionės, turėjusi tik kelias nemiegotas naktis, parskridus atgal į Dubajų greičiau grįžtu prie įprasto miego rėžimo ir nejaučiu tokio didelio išsekimo.
Per dvi paskutines keliones vieną pramiegojau Zelandijoje, o kitą kartą prisiverčiau išlįsti į miestą. Nedidelis, kelių aukštų mūsų viešbutukas Kraistčerče yra šalia parko ir botanikos sodo, netoli miesto centro. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu viešbučiuose tai, kad atsidaro langai kambariuose. Taip ir miegojau su pravertais langais, kvėpuodama vėsiu rudenišku oru kovo mėnesį, kai kitame pasaulio gale buvo pavasaris, aišku, visokių vabalų tuo tarpu priskrido manęs apžiūrėti, bet amžinąją atilsį jiems. Taip pat šiame viešbutyje mus pasitinka ypač svetingai - gauname šviežiai keptų sausainių :)
Nors ir buvo vasaros pabaiga, bet dar spėjau pamatyti žydinčių gėlių botanikos sode, o jau kaip skaniai ir įvairiai visos rožės kvepėjo, o jau medžių aukštumas! Besigrožint aplinka vienas vietinis pakalbino, tai susidarė įspūdis, kad liūdnoka čia gyventi, dažniausiai būna vėsu ir debesuota, vis dėl to Naujoji Zelandija yra salynas, toli nuo likusio pasaulio, tad gyvenimas čia ramus. Gamtos peizažai nerealūs, kiek kalnų, kiek žalumos! Po botanikos sodo pasivaikščiojau mieste, kur ne kur buvo praeiviai, pavieniai meno kūriniai ir po žemės drebėjimo griūvanti bažnytėlė.
Pamenu, tą kelionę sirgau, bet vadavausi pati gerdama visokius vaistus, net medaus gerus du puodelius suvalgiau, kad tik imunitetas stiprėtų ir nustotų gerklė skaudėti. Nepagalvojau tuomet, kad geriausia buvo ilsėtis viešbuty, o ne po kalnus vaikščioti. Bet kad jau atsitrenkiau tokį galą iki Zelandijos, tad norėjau nuveikti ką įdomesnio - užsikėliau ant apžvalginio kalno. Aišku, ausys užkrito nuo didelio slėgių skirtumo, bet daugiau jau ir nepablogėjo, suskraidžiau visą kelionę ir kažkuriam skrydy tas ausis atleido :) Šiaip ar taip peizažai buvo verti rizikos. Nežinau kuo, bet kalnai mane labai žavi, ar tai atsiveriantys vaizdai, ar tas aukščio pajutimas taip traukia būti ant kalnų.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/vHA7JtzdK1QBg23a7
Per dvi paskutines keliones vieną pramiegojau Zelandijoje, o kitą kartą prisiverčiau išlįsti į miestą. Nedidelis, kelių aukštų mūsų viešbutukas Kraistčerče yra šalia parko ir botanikos sodo, netoli miesto centro. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu viešbučiuose tai, kad atsidaro langai kambariuose. Taip ir miegojau su pravertais langais, kvėpuodama vėsiu rudenišku oru kovo mėnesį, kai kitame pasaulio gale buvo pavasaris, aišku, visokių vabalų tuo tarpu priskrido manęs apžiūrėti, bet amžinąją atilsį jiems. Taip pat šiame viešbutyje mus pasitinka ypač svetingai - gauname šviežiai keptų sausainių :)
Nors ir buvo vasaros pabaiga, bet dar spėjau pamatyti žydinčių gėlių botanikos sode, o jau kaip skaniai ir įvairiai visos rožės kvepėjo, o jau medžių aukštumas! Besigrožint aplinka vienas vietinis pakalbino, tai susidarė įspūdis, kad liūdnoka čia gyventi, dažniausiai būna vėsu ir debesuota, vis dėl to Naujoji Zelandija yra salynas, toli nuo likusio pasaulio, tad gyvenimas čia ramus. Gamtos peizažai nerealūs, kiek kalnų, kiek žalumos! Po botanikos sodo pasivaikščiojau mieste, kur ne kur buvo praeiviai, pavieniai meno kūriniai ir po žemės drebėjimo griūvanti bažnytėlė.
Pamenu, tą kelionę sirgau, bet vadavausi pati gerdama visokius vaistus, net medaus gerus du puodelius suvalgiau, kad tik imunitetas stiprėtų ir nustotų gerklė skaudėti. Nepagalvojau tuomet, kad geriausia buvo ilsėtis viešbuty, o ne po kalnus vaikščioti. Bet kad jau atsitrenkiau tokį galą iki Zelandijos, tad norėjau nuveikti ką įdomesnio - užsikėliau ant apžvalginio kalno. Aišku, ausys užkrito nuo didelio slėgių skirtumo, bet daugiau jau ir nepablogėjo, suskraidžiau visą kelionę ir kažkuriam skrydy tas ausis atleido :) Šiaip ar taip peizažai buvo verti rizikos. Nežinau kuo, bet kalnai mane labai žavi, ar tai atsiveriantys vaizdai, ar tas aukščio pajutimas taip traukia būti ant kalnų.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/vHA7JtzdK1QBg23a7
2018 m. birželio 24 d., sekmadienis
Japonija - Tokijas
Viena bėda, kai keliauji po tuos pačius miestus ir kai turi problemų su atmintimi - nepameni kaip jau lankytos vietos vadinasi. Taip nutiko ir Tokijuje, žinau, kad per pirmuosius kartus šiame mieste, mačiau judriausią sankryžą, kažkokį (!) parką, išvaikščiojome kažkokį (!) rajoną. Sunku apsakyti, kaip vargina ilgi naktiniai skrydžiai, kai net pasiekus įdomiausią miestą protas linksta prie poilsio, tad optimizavusi laisvą laiką supratau, kad teturėjau kelias valandas paturistauti. Nebūdama tikra, kas jau buvo lankyta Tokijuje ir turėdama mažai laiko nusprendžiau pasižvalgyti po vietovę aplink viešbutį, kuriame buvome apsistoję.
Vaikštai sau vidury dienos, stebi, kaip žmonės savo rutinoje gyvena, čia kažkokia paveikslų paroda vyksta, čia kažkokia šeimos šventė, čia kažkas kita, ko nesupranti, bet vistiek žiūri. Pamatei, nesupratai, nuėjai. Paprasta :) Jauti, visur yra tvarka, žmonių tiek daug, kad didelė dalis nori kažkokiu būdu išsiskirti iš minios savo išvaizda, bet nieko vulgaraus, kas kitose šalyse asocijuojasi su dėmesio pritraukimu. Kultūra neįprasta, bet nesudėtinga perprasti, esi labiau sąmoningas dėl savo elgesio, kad jų kaip nors neįžeistum. Ir ne iš baimės, bet iš pagarbos jiems. Jau ką myli japonai, tai savo gyvūnus, vos nenupirkau katinų kepurėlių parvežti mamai, kad katinams žiemą užvilktų. Dubajuje mažai tenka būti su gyvūnais, tad radusi vieną tokią parduotuvėlę su pūkuočiais ir Sfinksu ten kiek užtrukau.
https://photos.app.goo.gl/EUSa1YzfgSHEVsxi8
Vaikštai sau vidury dienos, stebi, kaip žmonės savo rutinoje gyvena, čia kažkokia paveikslų paroda vyksta, čia kažkokia šeimos šventė, čia kažkas kita, ko nesupranti, bet vistiek žiūri. Pamatei, nesupratai, nuėjai. Paprasta :) Jauti, visur yra tvarka, žmonių tiek daug, kad didelė dalis nori kažkokiu būdu išsiskirti iš minios savo išvaizda, bet nieko vulgaraus, kas kitose šalyse asocijuojasi su dėmesio pritraukimu. Kultūra neįprasta, bet nesudėtinga perprasti, esi labiau sąmoningas dėl savo elgesio, kad jų kaip nors neįžeistum. Ir ne iš baimės, bet iš pagarbos jiems. Jau ką myli japonai, tai savo gyvūnus, vos nenupirkau katinų kepurėlių parvežti mamai, kad katinams žiemą užvilktų. Dubajuje mažai tenka būti su gyvūnais, tad radusi vieną tokią parduotuvėlę su pūkuočiais ir Sfinksu ten kiek užtrukau.
https://photos.app.goo.gl/EUSa1YzfgSHEVsxi8
Tailandas - Puketas
Viena iš kelionių, kur stiuardai skrenda su malonumu, kaip nenorėsi praleisti paros laiko tokiame kurorte. Čia esu buvusi vos kelis kartus, nes pati labiau mėgstu Bankoką, kur man viskas labiau pažįstama ir randu daugiau veiklos. Kartą Pukete užsisakėme kelionę tarp salų greituoju kateriu. Kiek dvejojome dėl oro, bet gi čia tropikai, vieną minutę pila šiltas lietus, o kitą jau saulė plieskia, taip ir buvo tą dieną. Su stiuardais sėdėjome katerio priekyje, kuris vis daužėsi į bankas, kai kuriems sukeldamas pykinimą. Mano skrandis atlaikė, nors buvau pagalvojusi, kad norėčiau, jog mano pusryčiai skrandyje ir pasiliktų. Man nepatogiau buvo trankymasis į bangas, kuomet jaudinausi, kad tik nepradėtų skaudėti nugaros. Išlipome pailsėti dvejose salose - pirmojoje buvo užkandinių, prekyviečių ir netoliese buvo galima stebėti žuvytes tarp rifų. Kitame sustojime galėjome plaukioti aplink katerį giliame vandenyje ir stebėti žuvis. Nesu didelė plaukiojimo entuziastė, bet buvo smagu nugalėti savo baimę, tik kai viena iš organizatorių metė į vandenį šalia manęs maisto žuvims pritraukti ir tada tos žuvys susirinko aplink ir pradėjo zuiti aplink mane ir liesti, tada jau pasidarė nebejauku. Taip ir plaukiojome tarp salų su atrakcijom, antrojoje saloje visi turistai, tą dieną plaukę kateriais, susirinkome prie švediško stalo papietauti. Kiek pailsėję, pasimaudę nuplaukėme iki įlankos tarp kalnų ir vėliau iki žymaus paplūdimio, kuriame buvo nufilmuotas "The Beach" ("Paplūdimys") su Di Caprio.
Kelionė buvo sėkminga - apturėjome linksmo laiko su įgula, nenusvilino saulė, nes pastoviai tepiausi apsauginį kremą, nesusivariau nugaros ir pamačiau nerealiai gražias salas, neįtikėtinai aukštais kalnais. Viename sustojime tarp salų į mūsų katerį atplaukė beždžionės, nušokusios nuo kalno, pareketavo iš žmonių bananų ir riešutų ir paėdusios mus paliko ramybėje.
Belgija - Briuselis
Briuselyje apsistojame viešbutyje pačiame senamiestyje, tad viskas šalia ir nėra nieko geriau, nei vaikščioti Europos senamiesčiuose. Vieną iš kelių skrydžių į šį miestą turėjau su kolege iš Brazilijos, su kuria jau buvome kartą skridusios, tad viena kitą pažinojome. Atvykusios į viešbutį laiko negaišome, išsikraustėme lagaminus ir žingsniavome grožėtis Briuseliu. Miestas pilnas žmonių, daugiausiai turistų ir imigrantų, barai užgulti, rudeniška saulė maloniai apšviečia senus pastatus gražioms fotografijoms. Kiek teko girdėti, Briuselyje (o gal apskritai Belgijoje) nuolat lyja, bet visų mano apsilankymų metu buvo saulėta.
Su drauge prisėdome viename bare išlenkti po alaus (būtų nuodėme jo neparagauti Belgijoje), kuomet prie mūsų prisijungus vaikinukui nepastebėjome, kaip klausėme jo rekomendacijų dėl vietinių patiekalų ir prisijungus jo draugui jau seilę varvinome Belgiškame restorane laukdami savo užsakymų. O alaus asortimentas! Kiekvienas rastų čia ką mėgsta. Visi pavalgę besišnekučiuodami klaidžiojome gatvėmis, kol prisėdome bare su gyva muzika. Pasiėmę po dar vieną alaus mėgavomės geru laiku, smagia kompanija ir muzikos improvizacijom (atrodė, kad muzikantai tiesiog užklysdavo pagroti ir eidavo toliau į kitą barą). Mūsų netikėtai sutikti draugai buvo iš Prancūzijos ir Ukrainos, tikrų belgų Briuselyje turbūt sunku sutikti, pats miestas pagal vyraujančias tautybes neatrodo toks Europietiškas, tad pajausti tikrosios Belgijos reiktų vykti toliau nuo miesto.
https://photos.app.goo.gl/BcJn1vbafdEf2yha6
Su drauge prisėdome viename bare išlenkti po alaus (būtų nuodėme jo neparagauti Belgijoje), kuomet prie mūsų prisijungus vaikinukui nepastebėjome, kaip klausėme jo rekomendacijų dėl vietinių patiekalų ir prisijungus jo draugui jau seilę varvinome Belgiškame restorane laukdami savo užsakymų. O alaus asortimentas! Kiekvienas rastų čia ką mėgsta. Visi pavalgę besišnekučiuodami klaidžiojome gatvėmis, kol prisėdome bare su gyva muzika. Pasiėmę po dar vieną alaus mėgavomės geru laiku, smagia kompanija ir muzikos improvizacijom (atrodė, kad muzikantai tiesiog užklysdavo pagroti ir eidavo toliau į kitą barą). Mūsų netikėtai sutikti draugai buvo iš Prancūzijos ir Ukrainos, tikrų belgų Briuselyje turbūt sunku sutikti, pats miestas pagal vyraujančias tautybes neatrodo toks Europietiškas, tad pajausti tikrosios Belgijos reiktų vykti toliau nuo miesto.
https://photos.app.goo.gl/BcJn1vbafdEf2yha6
2018 m. gegužės 11 d., penktadienis
Indija - Čenajus
Tai jau tikrai, kad Indija - kontrastų kraštas. Šiame mieste buvau porą kartų. Pirmąjį - nakvojome prabangiausiame matytame viešbutyje, vos ne rūmuose. Marmuras, didžiulės erdvės, kambarys valdomas planšetiniu kompiuteriu. Vos išėjus iš viešbučio - skurdas gatvėje. Žinant, kad Indija turi daug įtakingų milijardierių ir kad valdžia nesirūpina vargšais, apima dvejopos mintys - gaila vargstančių, tačiau tokia yra šios šalies "virtuvė" ir kiekviena šalis turi savų bėdų. Tad viešėdama čia tik parą laiko nesigilinu į matomas skaudžiai įsišaknijusias bėdas, ne turisto dalia pagerinti šią situaciją. Verčiau įsilieju į mažą turgavietę ir stebiu, kaip slenka vietinių gyvenimas.
Grįžtant atgal į Dubajų skrydžio metu kūrėme palinkėjimų atvirutę vienam iš kapitonų, kuris baigė darbą mūsų oro linijoje.
Antrąjį kartą apsistojome kitame viešbutyje, čiut čiut "prastesniame", kur didžiąją laiko dalį pramiegojau. Pro savo kambario langą mačiau vestuvių eiseną, gretimų namų kaimynai jautėsi dalyvaujantys vestuvėse, šokdami savo balkonuose. Jaunajam su karieta nuvažiavus ir eisenai dingus iš akiračio persikėliau į stogo terasą vakarienės prie knygos "Kas paėmė mano sūrį". Prašiau padavėjos parekomenduoti ką nors vietinio ir ne aštraus. Taip ji padarė ir aš užsisakiau. Pati patvirtino, jog pasakys virėjui pamažinti aštrių prieskonių. Valgant pirmąjį patiekalą - padaže keptus žiedinius kopūstus, kūnas iškart sureagavo į man netradicinį aštrumą. Nosis pasileido bėgti, akys ašaroja, gerklė ir lūpos dega, skrandis sunkėja, muša prakaitas, o aš ištvermingai kandu vieną žiedinį kopūstą ir tuoj pat jį užkandu kitu mažiau aštriu patiekalu. Esu valgiusi ir aštriau, galvojau sau pūsdama nosį ir malšindama gaisrą skrandyje saldžiomis sultimis. Padavėjai paklausus, kaip skonis, nemeluoju - aštriau, nei tikėjausi. Ji pasiūlė ir mane įkalbėjo perdaryti patiekalą, dar kartą pasakius šefui nedėti tų aštrių prieskonių. Antras dublis buvo žymiai sėkmingesnis ir pagaliau galėjau daugiau mėgautis skoniu ir mažiau galvoti apie savo skrandį - skaudės jis ar ne po šito maisto.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/3KpsKuHno7DFaJ5k1
Grįžtant atgal į Dubajų skrydžio metu kūrėme palinkėjimų atvirutę vienam iš kapitonų, kuris baigė darbą mūsų oro linijoje.
Antrąjį kartą apsistojome kitame viešbutyje, čiut čiut "prastesniame", kur didžiąją laiko dalį pramiegojau. Pro savo kambario langą mačiau vestuvių eiseną, gretimų namų kaimynai jautėsi dalyvaujantys vestuvėse, šokdami savo balkonuose. Jaunajam su karieta nuvažiavus ir eisenai dingus iš akiračio persikėliau į stogo terasą vakarienės prie knygos "Kas paėmė mano sūrį". Prašiau padavėjos parekomenduoti ką nors vietinio ir ne aštraus. Taip ji padarė ir aš užsisakiau. Pati patvirtino, jog pasakys virėjui pamažinti aštrių prieskonių. Valgant pirmąjį patiekalą - padaže keptus žiedinius kopūstus, kūnas iškart sureagavo į man netradicinį aštrumą. Nosis pasileido bėgti, akys ašaroja, gerklė ir lūpos dega, skrandis sunkėja, muša prakaitas, o aš ištvermingai kandu vieną žiedinį kopūstą ir tuoj pat jį užkandu kitu mažiau aštriu patiekalu. Esu valgiusi ir aštriau, galvojau sau pūsdama nosį ir malšindama gaisrą skrandyje saldžiomis sultimis. Padavėjai paklausus, kaip skonis, nemeluoju - aštriau, nei tikėjausi. Ji pasiūlė ir mane įkalbėjo perdaryti patiekalą, dar kartą pasakius šefui nedėti tų aštrių prieskonių. Antras dublis buvo žymiai sėkmingesnis ir pagaliau galėjau daugiau mėgautis skoniu ir mažiau galvoti apie savo skrandį - skaudės jis ar ne po šito maisto.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/3KpsKuHno7DFaJ5k1
2018 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis
Jogos atostogos
Šios atostogos buvo spontaniškos. Turėdama 5 laisvas dienas nusprendžiau, kad noriu ramybės žalumoje, tad poilsis Tailande atrodė pats tas. Kurortas, kurį išsirinkau, specializuojasi į ramų poilsį - detoksikaciją, jogą, veganišką mitybą. Iš pradžių galvojau, kad būsiu visą tą laiką alkana, tai prieš kelionę prigriebiau kelis šokoladinius batonėlius (lyg jie būtų mane iš bado išvadavę), kuriuos iškart ir suvalgiau pakeliui iš oro uostą į kurortą.
Dienotvarkė buvo labai intensyvi, kėlėmės 7 val. ryto, iškart joga, po to pertraukėlė ir pusryčiai. Visada maniau, kad esu žmogus, negalintis pradėti dienos be pusryčių. Pati nustebau, kaip atsikėlus anksti ryte sugebėjau atlikti jogą ir tik tada eiti pusryčiauti. Ir nenumiriau. Kiekvieną dieną gaudavome kokoso vandens ir pasirinktų trintų vaisių sulčių. Maistas buvo veganiškas ir gan nedidelėmis porcijomis, bet tris kartus per dieną ir mano nuostabai - man užteko. Iš tikro, tai maistas buvo labai skanus!
Čia išbandžiau turbūt visas jogos rūšis, vienos labiau patiko nei kitos, taip pat šokom zumbą ir pirmą kartą bandžiau medituoti (man atrodo, kad pradėjau miegoti ir sapnuoti, nes labai patogiai ant žemės gulėjau). Taip pat šioje, stovykloje turėjau sesiją, vadinamą Reiki gydymu. Buvau apie tai girdėjusi, bet tiksliai nežinojau, kas tai per daiktas. Seansas truko apie valandą laiko ir savo nuostabai išgirdau labai daug dalykų ir įvykių, kurie tūnojo giliai viduje ir yra susiję su mano savijauta ir pasirinkimais. Vieni žmonės gali netikėti tokiais dalykais, bet tai nėra "būrimas kortomis", kai pasakoma, kad turėsi du vaikus, gerą darbą ir keliausi. Seansas buvo tikrai apie mano esybę su tiksliom įžvalgom ir pati nustebau radusi sąsajų tarp, atrodytų, skirtingų gyvenimo įvykių.
Taip pat turėjom žarnyno valymo procedūrą, įvairių masažų (tarp jų ir karštomis taurelėmis), rytais kalbėdavom apie sveiką gyvenseną, o vakarais žiūrėdavom filmus apie sveiką mitybą. Kurorte buvo ir sporto salė, bet man užteko ir jogos užsiėmimų kūno lavinimui, taip pat pirtis su lediniu baseinu. Per visą tą laiką net neįsijungiau televizoriaus, mėgavausi ramybe ir tai, kas natūralu, paprasta ir tikra. Netoli kurorto buvo paplūdimys, vieną dieną susigundžiau ten nueiti, bet taip smarkiai lijo, kad ir likau jo nemačiusi. Iš tikro, tai 80% laiko lijo, naktimis ir dienomis, bet man tas ir patiko. Kol gyvenu ten, kur saulė kaitina didžiąją laiko dalį, pasiilgstu vasariško lietaus, to gaivaus kvapo lietui nurimus.
Šita kelionė įvyko pačiu palankiausiu metu ir labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, kad atsidūriau būtent ten. Joga susidomėjau pusmetį prieš šias atostogas, kai kolegė stiuardesė pakvietė į jos vykdomą seansą miesto parke. Nuo tada pradėjau savarankiškai užsiiminėti joga. Grįžusi po jogos stovyklos, susidomėjau meditacija ir retsykiais bandydavau medituoti, kas pastūmėjo meditacijos stovyklai po ne pilnų metų. Ta stovykla buvo sunki, bet ištvėriau ir gavau neįkainojamos patirties.
Kelios foto iš Tailando kurorto:
2018 m. gegužės 9 d., trečiadienis
Brazilija - Rio De Ženeiras/Argentina - Buenos Airės
Visi Emiratų oro linijų stiuardai nori šitos kelionės ir tai gali užtrukti kelis metus bandant ją gauti. Bent jau taip nutiko man, kad po trijų metų skraidymo pirmą kartą galėjau skristi į Braziliją ir Argentiną, tad žiauriai apsidžiaugiau. Kai pradėjau skraidyti Emiratais susidariau sąrašą vietų, kur būtinai noriu nuskristi ir išbraukus šią kelionę kaip įvykdytą supratau, kad padariau, ką norėjau, ir galiu ramiai nustoti skraidyti. Bet skraidyti dar nenustojau, kartoju tas keliones, kurios man pačios mėgstamiausios ir vis dar atsiranda vietų, į kurias skrendu pirmą kartą.
Pamenu, kad pirmą kartą gavau dvi šitas keliones per vieną mėnesį, kas labai retai pasitaiko, tačiau po vieno skrydžio antrąjį apsikeičiau ir ten nebeskridau. Labai gera kelionė, bet du kartus per mėnesį tai yra fiziškai labai sudėtinga. Kai tiek visur vaikštai, domiesi, dalyvauji ir tyrinėji, tai labai mažai lieka laiko poilsiui prieš darbo skrydžius. Skrydžiai tarp Rio ir Buenos Airės trunka tik apie 3 val., tačiau darbo valandų susideda daugiau plius yra dirbama naktimis (Dubajaus laiku). Kelionės vidury, pasiekus galutinį tašką - Argentiną, pradedu jausti nuovargį. Atskridus į Braziliją vėl lekiam tyrinėti miesto ir grįžus į viešbutį turiu 3 val. iki tol, kol reikės keltis ir ruoštis skrydžiui atgal į Dubajų. Guliu lovoje visa pilna įspūdžių, bet išsekusi ir galvoju - kodėl aš taip darau sau?! Kodėl neskrendu atostogauti, o vietoj to, save alinu didžiuliu apetitu aprėpti kiek galima daugiau per trumpą laiką tarp skrydžių. Tada dar labiau jaučiu emocinį ir fizinį nuovargį ir galvoju: durne, eik miegoti, beliko 2 val. 48 min. miegui prieš 14 val. skrydį į Dubajų.
Per pirmąją kelionę Argentinoje išvaikščiojome pagrindines turistines vietoves. Vietiniai buvo labai malonūs, perspėdami mane prižiūrėti savo kamerą, nes yra labai daug vagių. Brazilijoje taip pat - teko ypač rūpintis savo daiktais ir būti tik turistinėse vietose, nes nusikalstamumas ten irgi didelis. Rio De Ženeire kilom į apžvalginį kalną, lipom žymiaisiais laiptais, matėm, kur prasideda Rio karnavalo eisena ir kolegės bandė vietinius kostiumus, iš saugaus atstumo matėm žymųjį lūšnynų kvartalą kalno papėdėje, kur yra didžiulis nusikalstamumas. Taip pat norėjome pamatyti Kristaus statulą ant kalno, bet ji taip aukštai, kad tą dieną buvo labai debesuota, tad ji buvo apgaubta debesies ir nieko nesimatė.
Antrą kartą čia skridau po metų ir Argentinoje susitikau su drauge, su kuria susipažinau Dubajuje. Po 3 m. skraidymo ji grįžo į Argentiną baigti mokslų ir šiuo metu planuoja persikelti gyventi į Japoniją. Ji aprodė man vietas, kur viena nedrįsčiau eiti šiame mieste ir kas dar buvo nematyta mano pirmo vizito metu. Net man vaikštant su vietine, ji perspėjo dėl nesaugių rajonų, kur geriau nepritraukti bereikalingo dėmesio ir nepasirodyti, kad aš esu turistė, tad kai kurias miesto dalis praėjome nekalbėdamos. Turistai tiek nemato, kiek tik tikrieji vietiniai gali parodyti kasdienio gyvenimo. Taip pat skraidyti yra dar smagiau, kai gali sutikti seniai matytus draugus.
Antrą kartą būnant Brazilijoje netikėtai pasirašiau ekstremaliems potyriams pati apie tai net nesvajojusi. Žinojau, kad stiuardai čia šokinėja nuo kalnų, bet pačiai per baisiai atrodė ir apie tai nesvarsčiau. Tada kolegė pasiūlė tai padaryti, nes reikėjo minimalaus skaičiaus žmonių šiai avantiūrai įvykti ir nusprendžiau - kodėl gi ne, jei visi tai daro, tai yra įmanoma. Nuvykus į vietą ir pamačius kalno didumą, vienas stiuardas persigalvojo ir nebesiryžo. Užvažiavus į tą kalną ir pamačius viską iš viršaus ir platformą, nuo kurios reiks šokti, atėmė žadą. Stebėjus kitus, kol jie šokinėja, susidarė įspūdis, kaip čia viskas bus, tad laukėm savo eilės. Svarbiausia - pradedant bėgti nuo kalno žiūrėti į tolį, į horizontą, o ne žemyn. Taip ir padariau. Ir dar daryčiau :) Nerealus jausmas, kai sklandai tokiame aukštyje gaudydamas vėją. Baisiausia buvo pats šuolis, vėliau - kaifas, atsipalaidavimas ir mėgavimasis vaizdu.
Argentina
https://photos.app.goo.gl/oafhMTzKDtkmNf5g7
Brazilija
https://photos.app.goo.gl/i7PAuGfxZL8Y3gEe6
Pamenu, kad pirmą kartą gavau dvi šitas keliones per vieną mėnesį, kas labai retai pasitaiko, tačiau po vieno skrydžio antrąjį apsikeičiau ir ten nebeskridau. Labai gera kelionė, bet du kartus per mėnesį tai yra fiziškai labai sudėtinga. Kai tiek visur vaikštai, domiesi, dalyvauji ir tyrinėji, tai labai mažai lieka laiko poilsiui prieš darbo skrydžius. Skrydžiai tarp Rio ir Buenos Airės trunka tik apie 3 val., tačiau darbo valandų susideda daugiau plius yra dirbama naktimis (Dubajaus laiku). Kelionės vidury, pasiekus galutinį tašką - Argentiną, pradedu jausti nuovargį. Atskridus į Braziliją vėl lekiam tyrinėti miesto ir grįžus į viešbutį turiu 3 val. iki tol, kol reikės keltis ir ruoštis skrydžiui atgal į Dubajų. Guliu lovoje visa pilna įspūdžių, bet išsekusi ir galvoju - kodėl aš taip darau sau?! Kodėl neskrendu atostogauti, o vietoj to, save alinu didžiuliu apetitu aprėpti kiek galima daugiau per trumpą laiką tarp skrydžių. Tada dar labiau jaučiu emocinį ir fizinį nuovargį ir galvoju: durne, eik miegoti, beliko 2 val. 48 min. miegui prieš 14 val. skrydį į Dubajų.
Per pirmąją kelionę Argentinoje išvaikščiojome pagrindines turistines vietoves. Vietiniai buvo labai malonūs, perspėdami mane prižiūrėti savo kamerą, nes yra labai daug vagių. Brazilijoje taip pat - teko ypač rūpintis savo daiktais ir būti tik turistinėse vietose, nes nusikalstamumas ten irgi didelis. Rio De Ženeire kilom į apžvalginį kalną, lipom žymiaisiais laiptais, matėm, kur prasideda Rio karnavalo eisena ir kolegės bandė vietinius kostiumus, iš saugaus atstumo matėm žymųjį lūšnynų kvartalą kalno papėdėje, kur yra didžiulis nusikalstamumas. Taip pat norėjome pamatyti Kristaus statulą ant kalno, bet ji taip aukštai, kad tą dieną buvo labai debesuota, tad ji buvo apgaubta debesies ir nieko nesimatė.
Antrą kartą čia skridau po metų ir Argentinoje susitikau su drauge, su kuria susipažinau Dubajuje. Po 3 m. skraidymo ji grįžo į Argentiną baigti mokslų ir šiuo metu planuoja persikelti gyventi į Japoniją. Ji aprodė man vietas, kur viena nedrįsčiau eiti šiame mieste ir kas dar buvo nematyta mano pirmo vizito metu. Net man vaikštant su vietine, ji perspėjo dėl nesaugių rajonų, kur geriau nepritraukti bereikalingo dėmesio ir nepasirodyti, kad aš esu turistė, tad kai kurias miesto dalis praėjome nekalbėdamos. Turistai tiek nemato, kiek tik tikrieji vietiniai gali parodyti kasdienio gyvenimo. Taip pat skraidyti yra dar smagiau, kai gali sutikti seniai matytus draugus.
Antrą kartą būnant Brazilijoje netikėtai pasirašiau ekstremaliems potyriams pati apie tai net nesvajojusi. Žinojau, kad stiuardai čia šokinėja nuo kalnų, bet pačiai per baisiai atrodė ir apie tai nesvarsčiau. Tada kolegė pasiūlė tai padaryti, nes reikėjo minimalaus skaičiaus žmonių šiai avantiūrai įvykti ir nusprendžiau - kodėl gi ne, jei visi tai daro, tai yra įmanoma. Nuvykus į vietą ir pamačius kalno didumą, vienas stiuardas persigalvojo ir nebesiryžo. Užvažiavus į tą kalną ir pamačius viską iš viršaus ir platformą, nuo kurios reiks šokti, atėmė žadą. Stebėjus kitus, kol jie šokinėja, susidarė įspūdis, kaip čia viskas bus, tad laukėm savo eilės. Svarbiausia - pradedant bėgti nuo kalno žiūrėti į tolį, į horizontą, o ne žemyn. Taip ir padariau. Ir dar daryčiau :) Nerealus jausmas, kai sklandai tokiame aukštyje gaudydamas vėją. Baisiausia buvo pats šuolis, vėliau - kaifas, atsipalaidavimas ir mėgavimasis vaizdu.
Argentina
https://photos.app.goo.gl/oafhMTzKDtkmNf5g7
Brazilija
https://photos.app.goo.gl/i7PAuGfxZL8Y3gEe6
Šveicarija - Ženeva
Ruduo - mano mėgstamiausias metų laikas, kai po karštos ir pilnos nuotykių vasaros pamažėle ateina vėsuma ir gamta pereina nuo žalios į oranžinę spalvą. Gera gyventi ten, kur visuomet šilta, bet man metų sezono kaita turi kažką artimo žmogaus esybei. Aš kaifuoju rudenišku oru. O taip ir pasisekė man dvi dienas praleisti Šveicarijoje prieš Kalėdinio sezono įkarštį.
Pačioje Ženevoje esu buvusi kelis kartus ir miestas nuostabus. Transportas ir keliavimas pačioje šalyje brangokas, bet padaryti tai vieną kartą per rudenį įkandama. Pirmą dieną slampinėjau po miesto centrinę dalį, radau vietinių macaroon'ių, kuriuos nelabai sėkmingai bandžiau vežti į Lietuvą (ne, nesuvalgiau, tiesiog dideli trupiniai tepasiekė namus). Pats miestas šalia ežero, kur susijungia upės, o fontanas tame ežere turbūt didžiausias miesto simbolis. Viena kolegė parekomendavo ir ėjau žiūrėti upių sandūros. Nuostabus gamtos jėgos pajutimas, kai matai tą ištisinę vandens srovę, kuri niekada nenustoja ir taip pat gali brėžti liniją ant vandens, kur tos upės jungiasi.
Antrą dieną sėdau į traukinį ir palei ežerą važiavau iki kito miesto (Montreux), kur netyčia sužinojau, kad ten grupė Queen turėjo savo įrašų studiją ir ramiai nuo viešumos gyveno Fredis Merkiuris. Mažas ir jaukus miestukas, apgulęs kalną ir ežero pakrantę, kur žmonės nešneka angliškai. Didžiausias įspūdis buvo grupės įrašų studija, kai pagalvoji, kad šioje erdvėje didelę laiko dalį praleido talentingas ir garsus žmogus, tai suteikia pasitenkinimo, kad ir paprasti žmonės gali prisiliesti prie dalelės istorijos. Ten pat pamačiau originalių ranka rašytų dainų tekstų, sužinojau daugiau detalių apie grupę ir tai, kad vienas grupės albumas netgi pasipuošęs šio ežero nuotrauka.
Tai tokią rudenišką ir muzikingą pamačiau Šveicariją:
https://photos.app.goo.gl/vEdkUci2nutGWEc99
Pačioje Ženevoje esu buvusi kelis kartus ir miestas nuostabus. Transportas ir keliavimas pačioje šalyje brangokas, bet padaryti tai vieną kartą per rudenį įkandama. Pirmą dieną slampinėjau po miesto centrinę dalį, radau vietinių macaroon'ių, kuriuos nelabai sėkmingai bandžiau vežti į Lietuvą (ne, nesuvalgiau, tiesiog dideli trupiniai tepasiekė namus). Pats miestas šalia ežero, kur susijungia upės, o fontanas tame ežere turbūt didžiausias miesto simbolis. Viena kolegė parekomendavo ir ėjau žiūrėti upių sandūros. Nuostabus gamtos jėgos pajutimas, kai matai tą ištisinę vandens srovę, kuri niekada nenustoja ir taip pat gali brėžti liniją ant vandens, kur tos upės jungiasi.
Antrą dieną sėdau į traukinį ir palei ežerą važiavau iki kito miesto (Montreux), kur netyčia sužinojau, kad ten grupė Queen turėjo savo įrašų studiją ir ramiai nuo viešumos gyveno Fredis Merkiuris. Mažas ir jaukus miestukas, apgulęs kalną ir ežero pakrantę, kur žmonės nešneka angliškai. Didžiausias įspūdis buvo grupės įrašų studija, kai pagalvoji, kad šioje erdvėje didelę laiko dalį praleido talentingas ir garsus žmogus, tai suteikia pasitenkinimo, kad ir paprasti žmonės gali prisiliesti prie dalelės istorijos. Ten pat pamačiau originalių ranka rašytų dainų tekstų, sužinojau daugiau detalių apie grupę ir tai, kad vienas grupės albumas netgi pasipuošęs šio ežero nuotrauka.
Tai tokią rudenišką ir muzikingą pamačiau Šveicariją:
https://photos.app.goo.gl/vEdkUci2nutGWEc99
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)