Europos miestai niekada nenuvils - architektūros didybė, istorija ir kultūra. Lionas - vienas iš miestų, į kurį sunku gauti skrydį, tad buvau tik vieną kartą. Paryžius labai sunkus skrydis, tad skrydis į Lioną nustebino iš gerosios pusės. Ne paslaptis, kad prancūzų keleiviai ir įgula turi tam tikrą stereotipą mūsų kompanijoje.
Papusryčiavusi viešbutyje susiruošiu turistinei mini kelionei. Pasiimu fotoaparatą ir tašę ant ratukų - gi reikės vyną iš miesto parsitempti iki viešbučio, tai kad rankos nenutįstų, vežuosi tą tašę su savim po turistines vietas. Paklausiu viešbučio darbuotojo rekomendacijų, ir stipriu prancūzišku akcentu jis papasakoja kas labiausiai lankytina ir papaišo ant žemėlapio kaip iki senamiesčio nusigauti. Pagiriu, kad jis turi labai mielą akcentą. Žmogus visai nesureaguoja. OK.
Blaškausi sau po senamiestį, užlipu kalnu, ant kurio yra kažkokios buvusios žymios moters namai ir bažnyčia, nuo kurios atsiveria panorama į miestą. Besileidžiant į apačią randu aikštės griuvėsius, kur senovėje vykdavo pasirodymai. Besileidžiant kalnu į senamiestį prasideda tipinės senamiesčiui siauros vingiuotos gatvės su savo unikaliomis parduotuvėmis ir restoranais. Randu maisto prekių parduotuvę, pasiimu sūrio ir vyno ir laiminga grįžtu į viešbutį ilsėtis skrydžiui. Mini apsilankymas Lione užskaitytas.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/QwnfeNxtMvhvnNhh6
2018 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis
Kinija - Jinčuanas
Turime tokią kelionę - nuskrendame į Jinčuaną, pabūname dieną, kitą rytą nuskrendame pirmyn atgal iki kito miesto ir grįžę praleidžiame dar dvi dienas. Skrydis gan lengvas, retai kada prisirenka pilna žmonių, tad relaksuojame. Turėjome keistą vyr. stiuardą, kuris neturėjo vadovavimo įgūdžių ir niekas jo nemėgo. Grįžtant į Dubajų mums padarė lėktuvo saugumo žinių patikrinimą. Pirmą ir tikiuosi paskutinį kartą mano karjeroje. Visi atsakėme į jo užduotus klausimus, bet taip jis tik susikūrė dar didesnį barjerą tarp savęs ir įgulos.
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Kinija - Pekinas
Kai skridome, kapitonas pranešė, kad esame virš Everesto kalno, tad griebiau fotoaparatą ir nulėkiau į jų kabiną. Aukštokas kalnas :) labai gerai matosi pro lėktuvo langą.
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
2018 m. liepos 12 d., ketvirtadienis
Naujoji Zelandija - Kraistčerčas
Toli toli, Ramiajame vandenyne netoli Australijos pūpso salos pavadinimu Naujoji Zelandija. Kiek toli? Na kokių 16 valandų skrydžio nuotoliu nuo Jungtinių Arabų Emyratų. Iš pradžių sustojame nakvinai Sidnėjuje, tada į Kraistčerčą parai, atgal paskutinei nakvynei į Sidnėjų ir tada į Dubajų. Visa kelionė trunka apie šešias dienas ir yra labai varginanti, geriausia kažkuriame mieste labai išsimiegoti, kad visiškai nenuvargti ir pasikrauti jėgų tęsti kelionę. Per vieną mėnesį turėjau dvi tokias keliones tad nuovargis labai pasijautė. Jei neturiu didelių planų lankyti įžymias vietas, tai tokiose ilgose kelionėse pirmenybę teikiu savo sveikatai ir vengiu laiko juostų skirtumo, t.y. kad ir kas už lango šviestų - mėnulis ar saulė, miegu Dubajaus nakties laiku. Po tokios ilgos kelionės, turėjusi tik kelias nemiegotas naktis, parskridus atgal į Dubajų greičiau grįžtu prie įprasto miego rėžimo ir nejaučiu tokio didelio išsekimo.
Per dvi paskutines keliones vieną pramiegojau Zelandijoje, o kitą kartą prisiverčiau išlįsti į miestą. Nedidelis, kelių aukštų mūsų viešbutukas Kraistčerče yra šalia parko ir botanikos sodo, netoli miesto centro. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu viešbučiuose tai, kad atsidaro langai kambariuose. Taip ir miegojau su pravertais langais, kvėpuodama vėsiu rudenišku oru kovo mėnesį, kai kitame pasaulio gale buvo pavasaris, aišku, visokių vabalų tuo tarpu priskrido manęs apžiūrėti, bet amžinąją atilsį jiems. Taip pat šiame viešbutyje mus pasitinka ypač svetingai - gauname šviežiai keptų sausainių :)
Nors ir buvo vasaros pabaiga, bet dar spėjau pamatyti žydinčių gėlių botanikos sode, o jau kaip skaniai ir įvairiai visos rožės kvepėjo, o jau medžių aukštumas! Besigrožint aplinka vienas vietinis pakalbino, tai susidarė įspūdis, kad liūdnoka čia gyventi, dažniausiai būna vėsu ir debesuota, vis dėl to Naujoji Zelandija yra salynas, toli nuo likusio pasaulio, tad gyvenimas čia ramus. Gamtos peizažai nerealūs, kiek kalnų, kiek žalumos! Po botanikos sodo pasivaikščiojau mieste, kur ne kur buvo praeiviai, pavieniai meno kūriniai ir po žemės drebėjimo griūvanti bažnytėlė.
Pamenu, tą kelionę sirgau, bet vadavausi pati gerdama visokius vaistus, net medaus gerus du puodelius suvalgiau, kad tik imunitetas stiprėtų ir nustotų gerklė skaudėti. Nepagalvojau tuomet, kad geriausia buvo ilsėtis viešbuty, o ne po kalnus vaikščioti. Bet kad jau atsitrenkiau tokį galą iki Zelandijos, tad norėjau nuveikti ką įdomesnio - užsikėliau ant apžvalginio kalno. Aišku, ausys užkrito nuo didelio slėgių skirtumo, bet daugiau jau ir nepablogėjo, suskraidžiau visą kelionę ir kažkuriam skrydy tas ausis atleido :) Šiaip ar taip peizažai buvo verti rizikos. Nežinau kuo, bet kalnai mane labai žavi, ar tai atsiveriantys vaizdai, ar tas aukščio pajutimas taip traukia būti ant kalnų.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/vHA7JtzdK1QBg23a7
Per dvi paskutines keliones vieną pramiegojau Zelandijoje, o kitą kartą prisiverčiau išlįsti į miestą. Nedidelis, kelių aukštų mūsų viešbutukas Kraistčerče yra šalia parko ir botanikos sodo, netoli miesto centro. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu viešbučiuose tai, kad atsidaro langai kambariuose. Taip ir miegojau su pravertais langais, kvėpuodama vėsiu rudenišku oru kovo mėnesį, kai kitame pasaulio gale buvo pavasaris, aišku, visokių vabalų tuo tarpu priskrido manęs apžiūrėti, bet amžinąją atilsį jiems. Taip pat šiame viešbutyje mus pasitinka ypač svetingai - gauname šviežiai keptų sausainių :)
Nors ir buvo vasaros pabaiga, bet dar spėjau pamatyti žydinčių gėlių botanikos sode, o jau kaip skaniai ir įvairiai visos rožės kvepėjo, o jau medžių aukštumas! Besigrožint aplinka vienas vietinis pakalbino, tai susidarė įspūdis, kad liūdnoka čia gyventi, dažniausiai būna vėsu ir debesuota, vis dėl to Naujoji Zelandija yra salynas, toli nuo likusio pasaulio, tad gyvenimas čia ramus. Gamtos peizažai nerealūs, kiek kalnų, kiek žalumos! Po botanikos sodo pasivaikščiojau mieste, kur ne kur buvo praeiviai, pavieniai meno kūriniai ir po žemės drebėjimo griūvanti bažnytėlė.
Pamenu, tą kelionę sirgau, bet vadavausi pati gerdama visokius vaistus, net medaus gerus du puodelius suvalgiau, kad tik imunitetas stiprėtų ir nustotų gerklė skaudėti. Nepagalvojau tuomet, kad geriausia buvo ilsėtis viešbuty, o ne po kalnus vaikščioti. Bet kad jau atsitrenkiau tokį galą iki Zelandijos, tad norėjau nuveikti ką įdomesnio - užsikėliau ant apžvalginio kalno. Aišku, ausys užkrito nuo didelio slėgių skirtumo, bet daugiau jau ir nepablogėjo, suskraidžiau visą kelionę ir kažkuriam skrydy tas ausis atleido :) Šiaip ar taip peizažai buvo verti rizikos. Nežinau kuo, bet kalnai mane labai žavi, ar tai atsiveriantys vaizdai, ar tas aukščio pajutimas taip traukia būti ant kalnų.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/vHA7JtzdK1QBg23a7
2018 m. birželio 24 d., sekmadienis
Japonija - Tokijas
Viena bėda, kai keliauji po tuos pačius miestus ir kai turi problemų su atmintimi - nepameni kaip jau lankytos vietos vadinasi. Taip nutiko ir Tokijuje, žinau, kad per pirmuosius kartus šiame mieste, mačiau judriausią sankryžą, kažkokį (!) parką, išvaikščiojome kažkokį (!) rajoną. Sunku apsakyti, kaip vargina ilgi naktiniai skrydžiai, kai net pasiekus įdomiausią miestą protas linksta prie poilsio, tad optimizavusi laisvą laiką supratau, kad teturėjau kelias valandas paturistauti. Nebūdama tikra, kas jau buvo lankyta Tokijuje ir turėdama mažai laiko nusprendžiau pasižvalgyti po vietovę aplink viešbutį, kuriame buvome apsistoję.
Vaikštai sau vidury dienos, stebi, kaip žmonės savo rutinoje gyvena, čia kažkokia paveikslų paroda vyksta, čia kažkokia šeimos šventė, čia kažkas kita, ko nesupranti, bet vistiek žiūri. Pamatei, nesupratai, nuėjai. Paprasta :) Jauti, visur yra tvarka, žmonių tiek daug, kad didelė dalis nori kažkokiu būdu išsiskirti iš minios savo išvaizda, bet nieko vulgaraus, kas kitose šalyse asocijuojasi su dėmesio pritraukimu. Kultūra neįprasta, bet nesudėtinga perprasti, esi labiau sąmoningas dėl savo elgesio, kad jų kaip nors neįžeistum. Ir ne iš baimės, bet iš pagarbos jiems. Jau ką myli japonai, tai savo gyvūnus, vos nenupirkau katinų kepurėlių parvežti mamai, kad katinams žiemą užvilktų. Dubajuje mažai tenka būti su gyvūnais, tad radusi vieną tokią parduotuvėlę su pūkuočiais ir Sfinksu ten kiek užtrukau.
https://photos.app.goo.gl/EUSa1YzfgSHEVsxi8
Vaikštai sau vidury dienos, stebi, kaip žmonės savo rutinoje gyvena, čia kažkokia paveikslų paroda vyksta, čia kažkokia šeimos šventė, čia kažkas kita, ko nesupranti, bet vistiek žiūri. Pamatei, nesupratai, nuėjai. Paprasta :) Jauti, visur yra tvarka, žmonių tiek daug, kad didelė dalis nori kažkokiu būdu išsiskirti iš minios savo išvaizda, bet nieko vulgaraus, kas kitose šalyse asocijuojasi su dėmesio pritraukimu. Kultūra neįprasta, bet nesudėtinga perprasti, esi labiau sąmoningas dėl savo elgesio, kad jų kaip nors neįžeistum. Ir ne iš baimės, bet iš pagarbos jiems. Jau ką myli japonai, tai savo gyvūnus, vos nenupirkau katinų kepurėlių parvežti mamai, kad katinams žiemą užvilktų. Dubajuje mažai tenka būti su gyvūnais, tad radusi vieną tokią parduotuvėlę su pūkuočiais ir Sfinksu ten kiek užtrukau.
https://photos.app.goo.gl/EUSa1YzfgSHEVsxi8
Tailandas - Puketas
Viena iš kelionių, kur stiuardai skrenda su malonumu, kaip nenorėsi praleisti paros laiko tokiame kurorte. Čia esu buvusi vos kelis kartus, nes pati labiau mėgstu Bankoką, kur man viskas labiau pažįstama ir randu daugiau veiklos. Kartą Pukete užsisakėme kelionę tarp salų greituoju kateriu. Kiek dvejojome dėl oro, bet gi čia tropikai, vieną minutę pila šiltas lietus, o kitą jau saulė plieskia, taip ir buvo tą dieną. Su stiuardais sėdėjome katerio priekyje, kuris vis daužėsi į bankas, kai kuriems sukeldamas pykinimą. Mano skrandis atlaikė, nors buvau pagalvojusi, kad norėčiau, jog mano pusryčiai skrandyje ir pasiliktų. Man nepatogiau buvo trankymasis į bangas, kuomet jaudinausi, kad tik nepradėtų skaudėti nugaros. Išlipome pailsėti dvejose salose - pirmojoje buvo užkandinių, prekyviečių ir netoliese buvo galima stebėti žuvytes tarp rifų. Kitame sustojime galėjome plaukioti aplink katerį giliame vandenyje ir stebėti žuvis. Nesu didelė plaukiojimo entuziastė, bet buvo smagu nugalėti savo baimę, tik kai viena iš organizatorių metė į vandenį šalia manęs maisto žuvims pritraukti ir tada tos žuvys susirinko aplink ir pradėjo zuiti aplink mane ir liesti, tada jau pasidarė nebejauku. Taip ir plaukiojome tarp salų su atrakcijom, antrojoje saloje visi turistai, tą dieną plaukę kateriais, susirinkome prie švediško stalo papietauti. Kiek pailsėję, pasimaudę nuplaukėme iki įlankos tarp kalnų ir vėliau iki žymaus paplūdimio, kuriame buvo nufilmuotas "The Beach" ("Paplūdimys") su Di Caprio.
Kelionė buvo sėkminga - apturėjome linksmo laiko su įgula, nenusvilino saulė, nes pastoviai tepiausi apsauginį kremą, nesusivariau nugaros ir pamačiau nerealiai gražias salas, neįtikėtinai aukštais kalnais. Viename sustojime tarp salų į mūsų katerį atplaukė beždžionės, nušokusios nuo kalno, pareketavo iš žmonių bananų ir riešutų ir paėdusios mus paliko ramybėje.
Belgija - Briuselis
Briuselyje apsistojame viešbutyje pačiame senamiestyje, tad viskas šalia ir nėra nieko geriau, nei vaikščioti Europos senamiesčiuose. Vieną iš kelių skrydžių į šį miestą turėjau su kolege iš Brazilijos, su kuria jau buvome kartą skridusios, tad viena kitą pažinojome. Atvykusios į viešbutį laiko negaišome, išsikraustėme lagaminus ir žingsniavome grožėtis Briuseliu. Miestas pilnas žmonių, daugiausiai turistų ir imigrantų, barai užgulti, rudeniška saulė maloniai apšviečia senus pastatus gražioms fotografijoms. Kiek teko girdėti, Briuselyje (o gal apskritai Belgijoje) nuolat lyja, bet visų mano apsilankymų metu buvo saulėta.
Su drauge prisėdome viename bare išlenkti po alaus (būtų nuodėme jo neparagauti Belgijoje), kuomet prie mūsų prisijungus vaikinukui nepastebėjome, kaip klausėme jo rekomendacijų dėl vietinių patiekalų ir prisijungus jo draugui jau seilę varvinome Belgiškame restorane laukdami savo užsakymų. O alaus asortimentas! Kiekvienas rastų čia ką mėgsta. Visi pavalgę besišnekučiuodami klaidžiojome gatvėmis, kol prisėdome bare su gyva muzika. Pasiėmę po dar vieną alaus mėgavomės geru laiku, smagia kompanija ir muzikos improvizacijom (atrodė, kad muzikantai tiesiog užklysdavo pagroti ir eidavo toliau į kitą barą). Mūsų netikėtai sutikti draugai buvo iš Prancūzijos ir Ukrainos, tikrų belgų Briuselyje turbūt sunku sutikti, pats miestas pagal vyraujančias tautybes neatrodo toks Europietiškas, tad pajausti tikrosios Belgijos reiktų vykti toliau nuo miesto.
https://photos.app.goo.gl/BcJn1vbafdEf2yha6
Su drauge prisėdome viename bare išlenkti po alaus (būtų nuodėme jo neparagauti Belgijoje), kuomet prie mūsų prisijungus vaikinukui nepastebėjome, kaip klausėme jo rekomendacijų dėl vietinių patiekalų ir prisijungus jo draugui jau seilę varvinome Belgiškame restorane laukdami savo užsakymų. O alaus asortimentas! Kiekvienas rastų čia ką mėgsta. Visi pavalgę besišnekučiuodami klaidžiojome gatvėmis, kol prisėdome bare su gyva muzika. Pasiėmę po dar vieną alaus mėgavomės geru laiku, smagia kompanija ir muzikos improvizacijom (atrodė, kad muzikantai tiesiog užklysdavo pagroti ir eidavo toliau į kitą barą). Mūsų netikėtai sutikti draugai buvo iš Prancūzijos ir Ukrainos, tikrų belgų Briuselyje turbūt sunku sutikti, pats miestas pagal vyraujančias tautybes neatrodo toks Europietiškas, tad pajausti tikrosios Belgijos reiktų vykti toliau nuo miesto.
https://photos.app.goo.gl/BcJn1vbafdEf2yha6
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)