Europos miestai niekada nenuvils - architektūros didybė, istorija ir kultūra. Lionas - vienas iš miestų, į kurį sunku gauti skrydį, tad buvau tik vieną kartą. Paryžius labai sunkus skrydis, tad skrydis į Lioną nustebino iš gerosios pusės. Ne paslaptis, kad prancūzų keleiviai ir įgula turi tam tikrą stereotipą mūsų kompanijoje.
Papusryčiavusi viešbutyje susiruošiu turistinei mini kelionei. Pasiimu fotoaparatą ir tašę ant ratukų - gi reikės vyną iš miesto parsitempti iki viešbučio, tai kad rankos nenutįstų, vežuosi tą tašę su savim po turistines vietas. Paklausiu viešbučio darbuotojo rekomendacijų, ir stipriu prancūzišku akcentu jis papasakoja kas labiausiai lankytina ir papaišo ant žemėlapio kaip iki senamiesčio nusigauti. Pagiriu, kad jis turi labai mielą akcentą. Žmogus visai nesureaguoja. OK.
Blaškausi sau po senamiestį, užlipu kalnu, ant kurio yra kažkokios buvusios žymios moters namai ir bažnyčia, nuo kurios atsiveria panorama į miestą. Besileidžiant į apačią randu aikštės griuvėsius, kur senovėje vykdavo pasirodymai. Besileidžiant kalnu į senamiestį prasideda tipinės senamiesčiui siauros vingiuotos gatvės su savo unikaliomis parduotuvėmis ir restoranais. Randu maisto prekių parduotuvę, pasiimu sūrio ir vyno ir laiminga grįžtu į viešbutį ilsėtis skrydžiui. Mini apsilankymas Lione užskaitytas.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/QwnfeNxtMvhvnNhh6
2018 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis
Kinija - Jinčuanas
Turime tokią kelionę - nuskrendame į Jinčuaną, pabūname dieną, kitą rytą nuskrendame pirmyn atgal iki kito miesto ir grįžę praleidžiame dar dvi dienas. Skrydis gan lengvas, retai kada prisirenka pilna žmonių, tad relaksuojame. Turėjome keistą vyr. stiuardą, kuris neturėjo vadovavimo įgūdžių ir niekas jo nemėgo. Grįžtant į Dubajų mums padarė lėktuvo saugumo žinių patikrinimą. Pirmą ir tikiuosi paskutinį kartą mano karjeroje. Visi atsakėme į jo užduotus klausimus, bet taip jis tik susikūrė dar didesnį barjerą tarp savęs ir įgulos.
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Jinčuanas yra labiau industrinis, nei turistinis miestas, tad man lankant žymias vietas traukiu vietinių dėmesį, bet ne įkyriai. Išsinuomoju viešbučio dviratį ir lekiu į trasą. Tenka pripažinti - labai seniai važiavau dviračiu ir pasiilgau tokio elementaraus dalyko. Gan šaltoka, vis dėlto tik pavasario pradžia, bet saulutė maloniai šildo, kai smogas sklaidosi. Nulekiu iki parko, aišku, jis būtų gražesnis vasarą, bet užtenka pasimėgauti grynu vėsiu oru. Tada nuvažiuoju iki žymios šventyklos. Vėliau iki žaliakupolės mečetės ir palei upę atgal iki viešbučio.
Kas nustebino, kad dviračių eismas gan intensyvus ir keliai tam puikiai pritaikyti. Jei kokioje parduotuvėje man tenka ko teirautis, tai pardavėjai bando susikalbėti su manim kiniečių plius anglų, plius kūno kalba. Vaikštant tarp valgyklų žiūri į paveiksliukus meniu kiniečių kalba ir bandai suprasti kas čia bus per mėsa ir koks tai padažas. Išsirinkus koldūnus užeinu į vieną valgyklą, gaunu šilto vandens ąsotį ir laukiu, ką čia man atneš. Priešais mane sėdi viena porelė, tai pana kas penkias minutes atsisuka pasižiūrėti į mane. Retas eksponatas gi aš, iš pačios Lietuvos atsibeldžiau, turbūt daugiau lietuvių ji savo gyvenime ir nebe pamatys, tai tegul atsižiūri :D Koldūnus tai skanius išsirinkau. Persivalgiau.
Iš tos pačios serijos kaip Kinijoje žmonės viešumoje daro "keistus" dalykus. Nesakau, kad mane tai stebina iš blogosios pusės, turiu omenyje, kad žmonės mėgaujasi gamta ir buvimu gryname ore tuo pačiu užsiimdami jiems kažkokia malonia veikla. Šiame mieste mačiau bent tris žmones parkuose einančius atbulai, įdomu, kokių privalumų tai turi. Pasilipus ant tiltelio žaviuosi vaizdu, kai vienas garbaus amžiaus vyras mane užkalbina kinietiškai, pirštu rodo į ežerą ir išskėtęs rankas turbūt rodo dydį. Pažiūriu į vandenį, matau dideles žuvis, palinkčioju galva ir kažką aš jam angliškai atsakau. Supratome vienas kitą. Nusisuku pažiūrėti kito tiltelio pusės, kai tas pats vyras man už nugaros pradeda dainuoti. Dainuok širdie, pavasarį dainuok :) Vėliau važiuojant upės pakrante girdžiu keistą garsą, sustoju ir matau vyriškį tarp medžių "grojantį" kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Kodėl gi ne.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/bMe8oyRiA1fuyt1Q6
Kinija - Pekinas
Kai skridome, kapitonas pranešė, kad esame virš Everesto kalno, tad griebiau fotoaparatą ir nulėkiau į jų kabiną. Aukštokas kalnas :) labai gerai matosi pro lėktuvo langą.
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
Nesu didelė Kinijos gerbėja, tad skrendu, jei pasitaiko skrydis. Pekino viešbutyje, kuriame apsistojame, internetas turi labai daug suvaržymų, tad elementarios programos (Facebook, Skype) neveikia. Patys kinai turi pakaitalus visoms programoms, kas populiaru pasaulyje, tas turės ir kiniškąją versiją skirtą naudoti kiniečiams, kai pagalvoji - kodėl gi ne, kam duoti daugiau pelno amerikietiškoms kompanijoms.
Kelios iš labiausiai lankytinų vietų Pekine yra Didžioji siena ir Vasaros rūmai. Ant sienos jau buvau prieš daug metų, tad šįkart aplankiau rūmus. Kinijoje nuolatinis smogas, dažniausiai būna tik pilka ir oro nesuprasi. Atvykus iki sodų, bandau suprasti, kokia įėjimo kaina, kai vienas kinietis savanoriškai patarė nepirkti pilnos kainos, kad bendro bilieto užtenka viskam aplankyti. Taip ir padariau. Teritorija didžiulė, išvaikščiojau aplink ežerą ir po kalną, ant kurio buvo pagrindiniai rūmai. Daugiausia buvo kiniečių turistų, mažai kokių kitų tautybių. Viena kinietė paprašė nusifotkinti su manim. Kaip aš galėjau pasakyti NE. Tikiuosi, kad ji mane dabar mini tik geruoju, o ne "žiūrėk, kokią keistą turistę sutikau" :D
Labai graži vieta, daug gamtos - vandens, kalnų ir miškų, pastatų architektūra turi labai daug smulkių autentiškų detalių. Nors buvo tik rytas, bet man pasirodė, kad buvo labai daug žmonių tokiu ankstyvu metu. Vieni turistai, o kiti, toks jausmas, kad ateina čia pailsėti. Kas ant tako kažką rašo su vandeniu, kas šoka ir dainuoja, kas atlieka rytų kovos menų sulėtintus judesius.
Foto:
https://photos.app.goo.gl/6rhDgmA8YdwugPBp9
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)