Atskridę vakare susitikom viešbučio bare, išlenkėm po kokteilį, tada užkabinti gyvos muzikos sumastėm išeit pasižmonėt. Sulindom į du taksus ir nuvažiavom pavakarieniaut. Keista, bet skaniausi lig šiol suši rasti Romoje :D
Rytą ta pati brigada ir dar daugiau viešbučio svečių susėdom į viešbučio užsakytą autobusą ir nuvažiavom iki pačio miesto centro. Romoje yra daug ką pamatyti, kad pajusti tikrąją dvasią turbūt reiktų atvažiuoti atostogų :) Pamatėm tik dalį turistinių vietų ir tai visur vien turistai, kažin ar rasi bent vieną tikrą italą miesto centre. Miestas dvelkia istorija, nors ir nežinant daugybės tų pastatų istorijos, vis vien nepalyginsi su Milanu. Kaip dažnai būna turistaujant, pametėm dalį įgulos, tai likome trise - aš, kolegė ir kapitonas. Jis italas, tai vedžiojo klaidžiojom miesto gatvėm ir pasakojo būtus ir nebūtus dalykus :D Kas ten žino tuos italus :D Ragavom tikros itališkos kavos, turbūt skaniausia kava lig šiol, po tokios kavos nebesinori ragauti kitų :)
Palikę kapitoną su draugais, su kolege įsidėmėjom kaip grįžti iki autobuso ir bimbinėjom toliau, kol išalkom ir tada nusipirkom picos. Skaniai pavalgiusios pakeliui dar radom itališkų ledų, tai visiška itališka fiesta :) Grįžę į viešbutį dar spėjom ir numigti iki skrydžio.
Skrydis ėjo sklandžiai - įgula superinė, atsipūtus, vyr. stiuardas visiškai pakalęs (gerąja to žodžio prasme). Prieš skrydį atgal į Dubajų žinojom, kad ten rūkas ir gali būti trukdžių nusileisti, tai norėjom atskristi iki prasidedant rūkui, kas nepavyko. Galiausiai jau šalia Dubajaus sužinojom, kad "kabosim" ore valandą laiko, taip pat žinojom, kad papildomų degalų turim dviems valandoms. Prasėdėjom savo vietose valandą laiką, tada pirmas bandymas leistis... ir jaučiant, kad lėktuvas artėja link žemės staiga vėl pakilom. Nesmagus jausmas, bet ką darysi, geriau nesileisti, jei ne viskas ok, be to, kas mums belieka, tik sėdėti, laukti ir priimti kapitono sprendimą. Tada už kokių 10 min. vėl pradėjom leistis. Pažiūrėjus pro langą pasitikėjimo per daug nebuvo. Vos įskridom į debesis, staigiai ir nusileidom... ir tai buvo vienas geriausių ir minkščiausių nusileidimų, kai jau laukiau viso lėktuvo supurtymo. Po kažkiek skraidymo patirties įgyji supratimą apie tai, kas vyksta aplinkui. Įgulos nariai pradėjome ploti, ko niekada nedarome :)
Išleidus keleivius, susėdom į autobusą, kuris veža atsiimt lagaminų ir įlipus kapitonui su padėjėju vėl pradėjome jiems ploti ir dėkoti. Šie patvirtino, kad tai buvo vienas rizikingiausių nusileidimų ir darė tai, ko dažniausiai netenka. Va čia tai profesionalumas :)
Foto:
https://plus.google.com/u/0/photos/107010515284201549913/albums/5901526922882461153
Rytą ta pati brigada ir dar daugiau viešbučio svečių susėdom į viešbučio užsakytą autobusą ir nuvažiavom iki pačio miesto centro. Romoje yra daug ką pamatyti, kad pajusti tikrąją dvasią turbūt reiktų atvažiuoti atostogų :) Pamatėm tik dalį turistinių vietų ir tai visur vien turistai, kažin ar rasi bent vieną tikrą italą miesto centre. Miestas dvelkia istorija, nors ir nežinant daugybės tų pastatų istorijos, vis vien nepalyginsi su Milanu. Kaip dažnai būna turistaujant, pametėm dalį įgulos, tai likome trise - aš, kolegė ir kapitonas. Jis italas, tai vedžiojo klaidžiojom miesto gatvėm ir pasakojo būtus ir nebūtus dalykus :D Kas ten žino tuos italus :D Ragavom tikros itališkos kavos, turbūt skaniausia kava lig šiol, po tokios kavos nebesinori ragauti kitų :)
Palikę kapitoną su draugais, su kolege įsidėmėjom kaip grįžti iki autobuso ir bimbinėjom toliau, kol išalkom ir tada nusipirkom picos. Skaniai pavalgiusios pakeliui dar radom itališkų ledų, tai visiška itališka fiesta :) Grįžę į viešbutį dar spėjom ir numigti iki skrydžio.
Skrydis ėjo sklandžiai - įgula superinė, atsipūtus, vyr. stiuardas visiškai pakalęs (gerąja to žodžio prasme). Prieš skrydį atgal į Dubajų žinojom, kad ten rūkas ir gali būti trukdžių nusileisti, tai norėjom atskristi iki prasidedant rūkui, kas nepavyko. Galiausiai jau šalia Dubajaus sužinojom, kad "kabosim" ore valandą laiko, taip pat žinojom, kad papildomų degalų turim dviems valandoms. Prasėdėjom savo vietose valandą laiką, tada pirmas bandymas leistis... ir jaučiant, kad lėktuvas artėja link žemės staiga vėl pakilom. Nesmagus jausmas, bet ką darysi, geriau nesileisti, jei ne viskas ok, be to, kas mums belieka, tik sėdėti, laukti ir priimti kapitono sprendimą. Tada už kokių 10 min. vėl pradėjom leistis. Pažiūrėjus pro langą pasitikėjimo per daug nebuvo. Vos įskridom į debesis, staigiai ir nusileidom... ir tai buvo vienas geriausių ir minkščiausių nusileidimų, kai jau laukiau viso lėktuvo supurtymo. Po kažkiek skraidymo patirties įgyji supratimą apie tai, kas vyksta aplinkui. Įgulos nariai pradėjome ploti, ko niekada nedarome :)
Išleidus keleivius, susėdom į autobusą, kuris veža atsiimt lagaminų ir įlipus kapitonui su padėjėju vėl pradėjome jiems ploti ir dėkoti. Šie patvirtino, kad tai buvo vienas rizikingiausių nusileidimų ir darė tai, ko dažniausiai netenka. Va čia tai profesionalumas :)
Foto:
https://plus.google.com/u/0/photos/107010515284201549913/albums/5901526922882461153
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą