Kai aš labai daug apie Azijos šalis nenusimanau, tai man P. Korėja panaši į Japoniją: kultūringi žmonės, viskas sustyguota pagal savą tvarką, kraštovaizdis, senamiestis, gamtos jutimas mieste ir pan. Man visada įdomu klausti pačių įgulos narių apie šalis, iš kurių jie kilę. Nuomonė susidariusi apie P. Korėją: labai didelis grožio kultas, daug estetinių reikalavimų ir plastinių operacijų, kosmetikos industrija čia klesti; prekiniai ženklai svarbiau nei nekilnojamasis turtas, kuris yra žvėriškai brangus, tai jau geriau nuomotis gyvenamą vietą ir turėti visus Louis Vuitton rankinių modelius (deja teko internete paieškoti, kaip taisyklingai šį prekinį ženklą rašyti); didžiulė pagarba senyvo amžiaus žmonėms; nerealus technologinis pažangumas; viršenybės hierarchija, kai žemesnes pareigas turintis žmogus negali priešgyniauti viršesniajam, tuo pačiu ir aklas tikėjimas taisyklėmis bei skundimas tų, kurie jų nesilaiko (sakau skundimas, nes nėra tiesiogiai adresuojamas "neteisingai" besielgiantis); tenka daug vaikščioti, tad daug elegantiškai apsirengusių žmonių vaikšto su kedais.
Na į P. Korėją dažnai skristi netenka, nes pusė įgulos narių turi būti korėjiečiai dėl keleivių kalbos barjero ir šiaip dėl kultūrinių skirtumų niuansų. Kaskart ten atsidūrus privalu kažką veikti. Papusryčiavusios su kolege išsiruošėme į senamiestį. Atsidūrusios metro, susiradom žemėlapį ir stotelę, kur reikės išlipti. Matyt, kad atrodėme besiblaškančios, nes vienas senyvo amžiaus vyriškis pasisiūlė padėti, tai tik pasitikslinom ar viską gerai supratom. Toliau bevažiuojant metro kitas senolis prisistatė norįs pagelbėti. Išsiaiškinom, kad jis buvęs universiteto dėstytojas, davė savo vizitinę kortelę ir pasisiūlė nuvesti mus iki vietų, kurias norėjome pamatyti. 70-metis išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir internete pažiūrėjo, muziejaus darbo laiką. Visi išlipome vienoje stotelėje ir žygiuodamos klausėmės jo istorijų, užėjome į mažą meno parduotuvėlę, kurio jis dirba ir ėjome toliau, esą jis gali pradėti dirbti ir vėliau. Galiausiai žmogui susivėlinus valandą jis mums nurodė kur ir ką dar pamatyti ir grįžo į savo parduotuvėlę.
Žavi toks žmonių noras padėti, užsienio kalbos mokėjimas senyvame amžiuje, neatsilikimas nuo technologijų ir judėjimas. Vaikšto žmonės čia labai daug, senamiestis vien pakalnės ir nuokalnės, metro nėra eskalatorių, tai visi ir lipa laiptais, laiptais, laiptais, laiptais. Kitą dieną kojas skaudėjo, bet tie, kas čia gyvena pripranta prie judėjimo ir jauni ilgiau išlieka, matyt. Tiesa, bandžiau užvesti temą apie abiejų Korėjų santykius ir Šiaurės Korėjoje likusius artimuosius, su kuriais neįmanoma susisiekti, bet jis atsakymo nedavė, gal buvo nepadoru klausti tokio klausimo.
https://goo.gl/photos/xwBAcCs8xu22Kxw67
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą